Specialisto išvada ir teisė į teisingą bylos nagrinėjimą

fair trialBaudžiamojo proceso kodekso 89 str. 2 d., numatanti, kad specialistu gali būti ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas, leidžia specialistu skirti ir tos pačios ikiteisminį tyrimą atliekančios įstaigos darbuotoją. Būtent tokia praktika yra susiklosčiusi mokesčių nusikaltimų tyrimo srityje. Esant pakankamai didelei disproporcijai tarp valstybės institucijų ir mokesčių mokėtojų teisių bei galimybių, labai svarbu, kad ginčų nagrinėjimo procese būtų užtikrinami bent jau pagrindiniai lygiateisiškumo bei rungimosi principai. Visgi abejojame, ar, leidžiant ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnui teikti specialisto išvadas tais atvejais, kai būtent jo darbovietė pradėjo ikiteisminį procesą baudžiamojoje byloje, įmanoma užtikrinti minėtų principų laikymąsi, garantuoti objektyvumą bei nešališkumą ir nepažeisti teisių į teisingą bylos nagrinėjimą.

Valstybės institucijų iškeltų tikslų (išaiškinti atitinkamą kiekį nuslėptų mokesčių) ir atliktų darbų viešinimas, žiniasklaidos priemonių skelbiama išankstinė kaltinamojo pobūdžio informacija apie konkretaus mokesčių mokėtojo nuslėptus mokesčius bei specialistų priklausomybė nuo darbovietės neabejotinai daro psichologinį spaudimą pareigūnams ir galimai juos skatina priimti mokesčių mokėtojui neigiamą sprendimą. Visa tai sukuria prielaidas manyti, kad tokių specialistų teikiamos išvados daugeliu atveju nėra objektyvios. O tai sąlygoja dar vieną itin neigiamą reiškinį: šios bylos pasiekia teismus (neatsižvelgiant į tai, kad baudžiamojo pobūdžio priemonė turėtų būti ultima ratio!), dėl neobjektyvių, išvadų kyla ginčai, vilkinamas procesas, taip trukdant teismams spręsti iš tiesų rimtas ir reikšmingas bylas. Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, mūsų nuomone, reikalauja, kad išvadas teiktų kompetentingi, kvalifikuoti ir su ikiteisminio tyrimo įstaiga nesusiję specialistai, nes tik tokiu būdu pašalinama šališkumo tikimybė ir užtikrinamas objektyvus ir teisingas bylos nagrinėjimas.

 

TaxHelp komentaras:


Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas klausimą dėl specialistų (ne)šališkumo, formuoja praktiką, pagal kurią vien ta aplinkybė, kad specialistas dirba institucijoje, pradėjusioje ikiteisminį tyrimą atitinkamoje baudžiamojoje byloje, nepatvirtina specialisto šališkumo. Akivaizdu, kad, esant dabartiniam situacijos teisiniam reglamentavimui, teismas ir negali elgtis kitaip – jei Baudžiamojo proceso kodeksas leidžia minėtiems specialistams teikti išvadas, vadinasi, preziumuojama, kad jie yra nešališki. Vis dėlto, žvelgiant į situaciją objektyvaus stebėtojo akimis kyla pagrįstų abejonių, ar šie pareigūnai turi galimybę būti objektyvūs ir nešališki, ar tokiu reglamentavimu užtikrinama asmens teisė į teisingą bylos nagrinėjimą...

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), spręsdamas bylas, susijusias su teisėjų (ne)šališkumu, nurodo, kad teisėjai privalo būti nešališki tiek subjektyviąja, tiek objektyviąja prasmėmis, t.y. teisėjai negali būti asmeniškai iš anksto nusistatę ar tendencingi, be to, teisėjai privalo pašalinti bet kokią su šališkumu susijusią pagrįstą abejonę (Case of Piersack v. Belgium, app. No. 8692/79, [1982] ECHR). Siekiant patikrinti, ar teisėjai iš tiesų buvo nešališki, EŽTT pasitelkia objektyvaus stebėtojo testą: svarstoma, kaip konkrečią situaciją įvertintų protaujantis, nešališkas, teisingas, informuotas asmuo (Case of Khodorkovskiy and Lebedev v. Russia, app. No. 11082/06 and 13772/05, [2013] ECHR). Taikant šį testą, reikia atsakyti į klausimą, kokią išvadą realiai stebėdamas ir tinkamai apsvarstęs atitinkamą situaciją, padarytų minėtas asmuo. Ar jam atrodytų, kad labiau tikėtina, jog teisėjas nesugebės priimti teisingo sprendimo. 

Ši EŽTT suformuota praktika taikoma ne tik teisėjų, bet ir prisiekusiųjų atžvilgiu (Case of Hanif and Khan v. The United Kingdom, app. No. 52999/08 and 61779/08, [2011] ECHR). Manytume, kad ją privalu taikyti ir visiems kitiems proceso dalyviams: specialistai, kaip ir prisiekusieji, yra visuomenės atstovai, be to, kiekvieno iš proceso dalyvių veiksmai daro įtaką sprendimų priėmimui. Nuo visų proceso dalyvių veiksmų priklauso, ar bus užtikrinta asmens teisė į teisingą bylos nagrinėjimą.

Žvelgiant į situaciją objektyvaus stebėtojo akimis, kyla abejonių, ar minėtas specialistas tikrai turi galimybę atsiriboti nuo savo darbovietės. Sunku įsivaizduoti, kad ikiteisminio tyrimo įstaigos surinkta informacija ir suformuota neigiama nuomonė apie mokesčių mokėtoją bei spaudimas išaiškinti milžiniškus kiekius nuslėptų mokesčių, nepadarytų įtakos specialisto veiksmams.

Dar daugiau, LR Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, kuris taikomas ir ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų atžvilgiu, 3 str. 1 d. 2 p. nurodoma, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Kaip išaiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas. Todėl valstybės tarnautojas, priimdamas sprendimus, privalo vengti net šališkumo regimybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-30/2012).

Vertinant situaciją objektyvaus stebėtojo akimis, darytina išvada, kad šališkumo regimybė egzistuoja. Tačiau taip būti neturėtų, priešingu atveju pakertamas pasitikėjimas teisingumu ir demokratine teisine valstybe. Siekiant užtikrinti kiekvieno asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, privalu pašalinti visus šališkumą lemiančius / skatinančius veiksnius. Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtinti saugikliai (nu(si)šalinimo institutas, įspėjimas dėl atsakomybės už melagingos išvados ar paaiškinimo pateikimą) šiuo atveju yra netinkami, kadangi šališkumo problemą sukelia ne tik šeiminiai, giminystės ar kitokie ryšiai, ne tik specialistų statusas ar individualios savybės, bet ir pats reglamentavimas, t.y. nepriklausomai nuo to, koks konkretus specialistas teiks išvadą, jeigu jis bus ikiteisminio tyrimo įstaigos, pradėjusios ikiteisminį procesą toje baudžiamojoje byloje, pareigūnas, visada kils pagrįstų abejonių dėl tokio asmens nešališkumo.

Siekiant užtikrinti, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą būtų ne tik deklaratyvaus pobūdžio pareiškimas, bet ir realiai funkcionuojanti asmens teisių garantija, yra būtinas Baudžiamojo proceso kodekso 89 straipsnio pakeitimas, aiškiai nurodant, kad ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnai negali teikti specialisto išvadų tuo atveju, jei jų darbovietė pradėjo ikiteisminį procesą baudžiamojo byloje.

LR Baudžiamojo proceso kodeksas